Bėgantis laikas…
Paryčiais eilinį kartą nubudęs, o gal užsnūdęs, tolumoje pamatau (susapnuoju?) mėlynuojančias kalvas.
Glazgovas, man visada atrodė šiek tiek nerealus. Toks miestas apie kurį buvo daug kalbama namuose ir kurio niekas niekada nesitikėjo pamatyti. Kur tu pamatysi, kai žmogus buvęs kokioje nors Vengrijoje atrodė nusibastęs į patį tolimiausią užsienį. O čia Rob Rojaus, Kapitono Granto vaikų ir Narsiosios Širdies kraštas. Na, Melas Gibsonas gal kiek arčiau tikrovės.
Ir štai mes Glazgovo Buchanan’o autobusų stotyje. Kas tas Buchananas ir kodėl jo vardu pavadintas vos ne kiekvienas kampas Glazgove man, taip ir liko mįslė. Kiek pavyko sužinoti, buvo ir yra toks garsus Buchananų klanas Škotijoje.
Aikštėje priešais stotį laksto laikrodis. Ilgakojis toks. Pradžioje galvojau, kad tai dėl blogo miego visokie siurrealistiniai vaizdai matosi. Vis tik priėjus arčiau, laikrodis tikrai pasirodė esantis dvikojis.
Pati stotis, ypač po Liverpulio ir Mančesterio, verta didžiausio pagyrimo. Ir saugojimo kameros, ir kavinukė, kur sukirtome po Scottish Breakfast porciją, ir dar , toks malonus diedas, apsaugininkas, kuris taip garsiai barėsi su gerklinga juoduke dėl palikto krepšio, kad pasiklausyti susirinko vos ne visi stoties lankytojai. Smagiai išsikoliojęs, diedas man paaiškino: “You must be tough with these people!” Po to pasiteiravo, kur keliauname. Sužinojęs, kad į Glenko (Glencoe), ėmė pasakoti apie ten įvykusią avariją, kur jo tėvas susilaužė šitą vietą, aną ir dar čia. Kaip supratau, po avarijos sveiko jo tėvuko nebeliko: lūžo visi kaulai, o jei koks nelūžo, tai buvo ne kaulas. Pasitikslinau ar tai pavojinga vieta, tačiau tas, galvodamas apie kažką kitą , svajingai tarstelėjo: „Jums ten patiks.” Visa tai nuskambėjo šiek tiek makabriškai. Po šitokio malonaus pasakojimo nebeliko nieko kito, kaip tik prašyti Dievo malonės. Tai ir užsukome į Švento Aloyzo bažnyčią. Jėzuitų bažnyčią Škotijos vakaruose, kaip skelbiama jos iškaboje.
Visai smagu buvo po neramios nakties autobuse, pasėdėti tyloje. Apėmė palaimingas snaudulys, todėl ilgai neužsibuvome. Dar imsim knarkti, nei šiaip, nei taip pasirodysime prieš tikėjimo brolius ir seseris.
Dar kiek laiko pašlifavom Glazgovo High Street’o grindinį ir nutarėm išgerti kavos Starbucks Coffee. Garsus kavinių tinklas, jau pažįstamas. Užeinam. Mažas kaip kišenė, žmonių pilnas, kampe birbia baisinis ventiliatorius, ciongas toks, kad reikia laikyti puodelius, kad nenupūstų. O puodeliai tai ohoho! tikri puodai. Vienžo, smagu!
