Ne tik foto

Ir vėl sėdame į Autobusą. Šį sykį jis pustuštis ir važiuoti teks tik pustrečios valandos. Sulipam ir atsisveikinam su Glazgovu. Scottish Citylink kompanijos autobuso vairuotojas, bedantis tatuiruotomis rankomis iki alkūnių, vis svaidosi kažkokiais nesuprantamais pokštais su sėdinčiais už mūsų škotais. Keista ta jų tartis. Nieko nesuprantu, bet vis tiek darosi kažkaip linksma nuo begėdiško juoko. Vis tik sėdim tokie santūrūs ir orūs. Lietuviais esame mes gimę ir, kaip mėgo sakyti senelis K.Vonegutas, nieko čia nepadarysi. O už lango slenka pro šalį tai vienas ,tai kitas ežeras. Krantai apaugę krūmais ir medžiais, todėl kažin ko įdomaus nesimato. Po kiek laiko augmenija ima retėti, posūkiai darosi vis staigesni ir tatuiruotasis šoperis vis dažniau ima žvilgčioti į kelią, o ne į už jo sėdinčias dvi mergičkas. Prasideda Hailandas (Highland), Škotijos aukštaitija. Ne Himalajai, žinoma, bet mums lygumų vaikams tai tikri kalnai, tegul ir be snieguotų viršūnių. Pasijuntam kažkokie mažiukai, nereikšmingi, nelabai reikalingi. O už lango vis gražiau ir gražiau… Matosi voros turistų, pėdinančių kalnų takeliais, kur ne kur ganosi avys. Ne tiek daug kiek teko matyti Velse, bet vaizdelis idiliškas. Vieniši balti namukai, gal piemenų, gal turistų, o gal tų ir tų priebėga. Dar ir saulė žvilgteli pro debesų plyšį. Gražu…

Žiūrėdamas į staigius posūkius ir skardžius (tatuiruotasis kažką niūniuoja sau po nosimi) supratau Glazgo apsaugininko žodžius. Ir lūžę kaulai, ir avarija , ir tai kad mums čia patiks tapo suprantami ir puikiai derantys vienas su kitu.

Štai ir Glencoe. Kaimelis garsus savo istorija ir kraštovaizdžiu. Istorija, žinoma, kruvina, kitaip nebūtų garsi, kraštovaizdis, aišku gražus.

Prie pat kaimelio pūpso Pap of Glencoe. Pažodžiui verčiant Glenko papas. Toks krūties formos kalnas, kokių Hailande gyvas velnias. Glenko papas laikomas vienu iš gražiausų Škotijoje. Ir iš tiesų gražus.

Visas kaimelis vienintelė gatvė.

Nepaisant to sugebame pasiklysti. Įsiveržiam į vieną kiemą vos pamatę jame stovinčius du karavanus. Iš gretimo namo išbėgusi močiutė šaukia, kad karavanai jau rezervuoti, užimti. Žinau, sakau, aš ir esu tas klientas. Ne, šypsosi ta, ne, čia ne jūsų. Ką čia paisto, kažkokia nesusipratėlė, galvoju sau ir drąsiai einu toliau. Vis dėlto močiutė sugeba mus įtikinti, kad mes esame ne jos klientai. Atsiprašome ir traukiame ta vienintele gatvele toliau. Kaimelis kaip išmiręs. Tuščias ir labai tvarkingas. vos ne kiekviename name tai karavanai sustatyti, tai kabo iškabos skelbiančios, kad čia B&B (Bed and Breakfast). Dangus apniukęs, tuoj tuoj pradės lyti. Pagaliau pamatome GLENCOE CROFT HOLIDAYS iškabą. Va čia tai tikrai mūsų karavanas. Šeimininkė jau anksčiau pranešė, kad viskas bus atidaryta, raktas kabos ant cveko. Jos pačios nebus nes išvykusi į laidotuves. Taip kad, užeikit kas norit ir gyvenkit. O mes norim. Vos užeinam į savo karavaną, kuris net vardą  Hawthorn turi , kas reiškia gudobelė, tuoj pat prapliumpa lietus. Toks smagus škotiškas.

Paryčiais eilinį kartą nubudęs, o gal užsnūdęs, tolumoje pamatau (susapnuoju?) mėlynuojančias kalvas.

Glazgovas, man visada atrodė šiek tiek nerealus. Toks miestas apie kurį buvo daug kalbama namuose ir kurio niekas niekada nesitikėjo pamatyti. Kur tu pamatysi, kai žmogus buvęs kokioje nors Vengrijoje atrodė nusibastęs į patį tolimiausią užsienį. O čia Rob Rojaus, Kapitono Granto vaikų ir Narsiosios Širdies kraštas. Na, Melas Gibsonas gal kiek arčiau tikrovės.

Ir štai mes Glazgovo Buchanan’o autobusų stotyje. Kas tas Buchananas ir kodėl jo vardu pavadintas vos ne kiekvienas kampas Glazgove man, taip ir liko mįslė. Kiek pavyko sužinoti, buvo ir yra toks  garsus Buchananų klanas Škotijoje.

Aikštėje priešais stotį laksto laikrodis. Ilgakojis toks. Pradžioje galvojau, kad tai dėl blogo miego visokie siurrealistiniai vaizdai  matosi. Vis tik priėjus arčiau, laikrodis tikrai pasirodė esantis dvikojis.

Pati stotis, ypač po Liverpulio ir Mančesterio, verta didžiausio pagyrimo. Ir saugojimo kameros, ir kavinukė, kur sukirtome po Scottish Breakfast  porciją, ir dar , toks  malonus diedas, apsaugininkas, kuris taip garsiai barėsi su gerklinga juoduke dėl palikto krepšio, kad pasiklausyti susirinko vos ne visi stoties lankytojai. Smagiai išsikoliojęs, diedas man paaiškino: “You must be tough with these people!” Po to pasiteiravo, kur keliauname. Sužinojęs, kad į Glenko (Glencoe), ėmė pasakoti apie ten įvykusią avariją, kur jo tėvas susilaužė šitą vietą, aną ir dar čia. Kaip supratau, po avarijos sveiko jo tėvuko nebeliko: lūžo visi kaulai, o jei koks nelūžo, tai buvo ne kaulas. Pasitikslinau ar tai pavojinga vieta, tačiau tas, galvodamas apie kažką kitą , svajingai tarstelėjo: „Jums ten patiks.” Visa tai nuskambėjo šiek tiek makabriškai. Po šitokio malonaus pasakojimo nebeliko   nieko kito, kaip tik prašyti Dievo malonės. Tai ir užsukome į Švento Aloyzo bažnyčią. Jėzuitų bažnyčią Škotijos vakaruose, kaip skelbiama jos iškaboje.

Visai smagu buvo po neramios nakties autobuse, pasėdėti tyloje. Apėmė palaimingas snaudulys, todėl ilgai neužsibuvome.  Dar imsim knarkti, nei šiaip, nei taip pasirodysime prieš tikėjimo brolius ir seseris.

Dar kiek laiko pašlifavom Glazgovo High Street’o grindinį ir nutarėm išgerti kavos Starbucks Coffee. Garsus kavinių tinklas, jau pažįstamas. Užeinam. Mažas kaip kišenė, žmonių pilnas, kampe birbia baisinis ventiliatorius, ciongas toks, kad reikia laikyti puodelius, kad nenupūstų. O puodeliai tai ohoho! tikri puodai. Vienžo, smagu!

Jei kas dar prisimena filmą Rain Man, supras apie ką aš čia.

Greitai nuobodžiauti ima ir oficicierius su tualeto viršinyku. Aficierius isitaiso savo kambarėlyje ir pro   durų plyšį stebi laukimo salę, o jo kolega, šalia pasirėmęs, pasakoja kažkokią smagią istoriją.  Ar pasakojimas patinka aficieriui, sunku pasakyti, mat anas labai santūrus. Užimamos pareigos įpareigoja. Nei vienam, nei kitam nerūpi kas vyksta laukiamojoje salėje. O ten karaliauja anarchija! Kas kaip nori, tas taip snaudžia, miega, knapso.

Mūsų autobusas vėluoja jau 15 minučių. Imu nerimauti, gal ką nors sumaišiau. Įsidrasinu ir bandau pasiklausti aficieriaus. Kadangi nesilaikau subordinacijos, tuoj prišoka jo kolega ir puola teirautis: Kas? Kame reikalas? What’s up, mate? Sakau,  ar autobusas į Glasgow, vėluoja, ar gal something wrong?  Viršinykas pamąsto, pažiūri į grafiką dar pąmasto ir užtikrintai sako: Vėluoja.  Bet bus. Viskas OK! Aficierius tyli. Tik dredai virpčioja.

Pagaliau nacionalinis ekspresas i Glazgow atvyksta. Jau svajoju kaip autobuse šiek tiek patogiau nusnūsime likusias 8 valandėles ir ryte būsime vietoje. Kiek teko keliauti autobusais UK  (faktiškai tik vienu maršrutu Londonas – Swansea), jie visi būdavo pustuščiai.

Deja, deja, vaizdelis visiškai kitoks. Autobusas sausakimšas. Didžioji dalis keleivių žvelgia keistai apsiblaususiais žvilgsniais. Pilnas autobusas lietaus žmonių… Na gal jie ir ne autizmu serga, bet įtartinai panašūs i Dastino Hofmano personažą. Ką padarysi, žmonės jie, matosi, ramūs, išgyvensim. Deja, laisvos vietos išbarstytos kur kaip. Nepavyks nusnūsti nuvirtus kaimynui ant peties. Gali nesuprasti.

Prasideda ilga kaip šimtmečiai naktis… Nei miegu, nei ne, rangausi visaip, maudžia sprandą. Sustojam pusvalandžio pertraukėlei, išlipu prasimankštint. Tiksliau išlipinėju, nes prieš mane  laukan keliauna vienas iš lietaus žmonių. Labai neskubėdamas, nors matosi, žmogus stengiasi.  Pramankštinam sąnarius ir vėl atgal. Stengiuosi negalvoti kaip reiks važiuoti iš Edinburgo į Londoną. Kelionė truks dar ilgiau…

Privažiuojam Carlisle. Čia gyvena Karolis Pocius. Deja jo niekur nesimato, tai čia neužtrunkam ir maunam toliau. Škotija jau čia pat.